Ar pavyks išsaugoti pilnavertes klinikinės toksikologijos paslaugas respublikos lygmens gydymo įstaigose?

Esu ilgiausią darbo stažą turintis ne Vilniuje dirbantis klinikinės toksikologijos gydytojas ir noriu pakomentuoti Stacionarinių suaugusiųjų klinikinės toksikologijos antrinio ir tretinio lygio paslaugų teikimo specialiųjų reikalavimų aprašo projektą (nežinantiems biurokratinės kalbos paaiškinu, kad klinikinės toksikologijos paslaugos reiškia apsinuodijusio paciento ištyrimą ir gydymą, kuriuos atliekant dalyvauja ir klinikinės toksikologijos gydytojas).

Su projektu galite susipažinti čia: Klinikinės_toksikologijos_II-III_paslaugų_reikalavimai_5, o su Lietuvos aferezių ir klinikinės asociacijos pastabomis – čia: LieAKTA atsakymas SAM – toksikologijos paslaugos (WHO Apsinuodijimo sunkumo skalė).

Mano nuomone klinikinės toksikologijos tretinio lygio paslaugų įteisinimas yra seniai lauktas ir teisingas žingsnis, o Respublikinė Vilniaus universitetinė ligoninė atitinka visus reikalavimus ir nusipelnė gauti licenciją šioms paslaugoms teikti. Manau, kad jeigu bus nuspręsta, LSMU ligoninei Kauno klinikoms taip pat nereikės labai daug laiko šiam tikslui pasiekti, tačiau dabar Kauno klinikos, kaip ir kitos respublikos lygmens stacionarinės ASPĮ, tretinio lygio paslaugų teikti negalės, nes neturi budinčio klinikinės toksikologijos gydytojo posto.

Pagal svarstomą projektą, patiems sunkiausiems ir sudėtingiausiems pacientams gali būti teikiamos tik tretinio lygio paslaugos.

Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose ir Panevėžyje nebus galima teikti klinikinės toksikologijos paslaugų pacientams, apsinuodijusiems etilenglikoliu, metanoliu, nuodingaisiais grybais, paracetamoliu ir kitais pavojingiausiais nuodais.

Apsinuodijusiems pacientams turi būti taikoma auksinės valandos taisyklė, kuri yra taikoma pacientams su daugine didelės kinetinės energijos trauma, juos taip pat reikia kuo greičiau pradėti gydyti. Tai reiškia, kad jie bus gydomi tose pačiose Kauno, Klaipėdos, Šiaulių ar Panevėžio ligoninėse, tik jiems teikiamos pagalbos nebebus galima vadinti klinikinės toksikologijos paslaugomis.

Visiškas absurdas – būtų juokinga, jeigu nebūtų graudu.

Pažiūrėkime į šią problemą iš kitos pusės. Neracionalu, bet įmanoma sudėtingiausius apsinuodijusius pacientus koncentruoti iš pradžių RVUL’e, o vėliau galbūt dar ir Kauno klinikose:

• Ar kas nors pagalvojo kokiu būdu vienai arba dviem ligoninėms bus kompensuojami padidėję ilgalaikio gydymo priešnuodžiais kaštai, kuriuos dabar kolegialiai dalinasi ne mažiau kaip 5-6 ligoninės? Turbūt, kad ne.
• Ar numatytos patalpos ir investicijos, kad RVUL’e kasdien būtų galima atlikti hemodializes keletui pacientų su ūmine toksine inkstų pažaida iš visos Lietuvos, kuriems neindikuotinas gydymas Intensyviosios terapijos skyriuje? Turbūt, kad ne.
• Ar patogu namiškiams, pavyzdžiui iš Klaipėdos, 1–2 mėnesius laiko važinėti į Vilnių lankyti sąmoningo paciento? Tikrai ne.
• O gal Klaipėdoje, Šiauliuose ir Panevėžyje nemoka ir negali gydyti ūminio inkstų nepakankamumo? Nemanau.

Jeigu aš klystu, labai atsiprašau. O jeigu neklystu, tai gal būtų paprasčiau iš Aprašo 8.3 punkto išbraukti paskutinius žodžius: „[…] išskyrus Aprašo 10 punkte nurodytais atvejais“?

Pagarbiai,

klinikinės toksikologijos gydytojas Jonas Šurkus