Jie gyvi, kol mes juos prisimename…
Artėjant Vėlinėms į mano gyvenimą visada grįžta Moriso Meterlinko pjesė „Žydroji paukštė“ ir Čingizo Aitmatovo knyga „Ilga kaip šimtmečiai diena“. Grįžta kaip įspūdis, kaip neapčiuopiamas jausmas… Negalėčiau nuosekliai atpasakoti jų turinio, tik dvi ypač įstrigusias vietas.
Pirmoji – apie berniuką ir mergaitę, kurie ieškodami žydrosios paukštės patenka į mirusiųjų pasaulį ir ten randa prie namuko sėdinčius savo senelius. Iš jų berniukas ir mergaitė sužino, kad visi mirusieji miega, o kai mes pagalvojame apie juos – jie lėtai prasimerkia, pabunda, ima kalbėtis, judėti, galvoti apie mus. Vos tik juos pamirštame, jie vėl užmiega, pereidami į laukimo būseną.
Jie gyvi, kol mes juos prisimename…
Geriausia šios istorijos iliustracija – Lino Antano Jovaišos (1949–1993) nuotrauka prie sodybos kaime. Puikus plataus akiračio žmogus, puikus gydytojas, hiperbarinės oksigenacijos ir klinikinės toksikologijos pirmeivis… Gaila, kad bendravimui su juo man likimas nedavė nei penkerių metų, bet aš esu tikras, kad jis prie savo dabartinio namelio nemiega, kad jam nereikia ilgai laukti kol jį kas nors prisimins…
Antroji – apie mankurtą, žmogų netekusį atminties, praradusį ryšį su artimaisiais, tradicijomis… Čingizo Aitmatovo mankurtas – auka, atminties netekusi ne savo valia, bet dėl nepakeliamo skausmo, dėl sužalojimo. Tuos, kurie atmintį ir tradicijas prarado sąmoningai, norėčiau vadinti atminties invalidais.
Deja, bet invalidumas gali būti nepagydomas…
Prieš visų šventųjų dieną ir Vėlines linkiu, kad Jūsų giminių ir draugų rato mirusiesiems nereikėtų ilgai laukti, kol juos kas nors prisimins.
Pagarbiai,
Jonas
Nuotrauka iš asmeninio Tomo Jovaišos archyvo