Saulę Eleną Astrauskienę prisimenant

Norėjau gyventi – o mirštu.
Norėjau kalbėt – o tyla.
Paukštis krisdamas sminga
kaip strėlė ties mano sala.

Matau jo kraujuojantį kaklą,
jo akis su didžiuliais kalnais…
Nepraskrisi, paukšti, pro salą
savo lūžtančiais sapno sparnais…

(Algimantas Mackus)

Per šv. Kalėdas netekome Saulės Elenos Astrauskienės…

Nuoširdi užuojauta artimiesiems.